Dirbtinis apvaisinimas

Dirbtinis apvaisinimas yra sudėtingas kelių etapų procesas. Tiems, kurie nėra su juo susipažinę, nevaisingumo gydymo ir reprodukcinės genetikos klinikos „iVF Riga“ generalinė direktorė, reproduktologė, ginekologė – akušerė ir vyriausioji dirbtinio apvaisinimo specialistė dr. Violeta Fodina mielai papasakos, kas yra dirbtinis apvaisinimas ir kaip šiuo metu diagnozuojamas bei gydomas nevaisingumas.

Kaip atliekamas dirbtinis apvaisinimas?

Dr. Violeta Fodina sako: - Dirbtinio apvaisinimo procedūra susideda iš trijų etapų. Pirmajame etape  iš moters ir vyro paimama sveika genetinė medžiaga (kiaušialąstės ir sperma). Moteriai šis procesas apima tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, folikulų stimuliavimą ir subrendusių kiaušialąsčių paėmimą po 12 dienų. Vyro spermatozoidų brendimo procesas vyksta natūraliai, tačiau yra išimčių, kai dėl įvairių su sveikata susijusių priežasčių sperma natūraliai neišsiskiria. Tuomet gelbsti tokie metodai kaip TESA / PESA (spermatozoidų paėmimas adata iš sėklidžių / sėklidžių prielipo) arba TESE (chirurginis spermatozoidų paėmimas iš sėklidžių, arba atvira biopsija).

Antrasis dirbtinio apvaisinimo etapas – kiaušialąsčių ir spermatozoidų suliejimas (būtent šis procesas ir yra dirbtinis apvaisinimas), kuris atliekamas laboratorijoje. Apvaisinimo procesas yra sudėtingas, tam reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir specialios įrangos. Po apvaisinimo embrionai perkeliami į specialius inkubatorius, kur prižiūrimi embriologų 5 dienas auga ir dalijasi.

Trečiasis dirbtinio apvaisinimo etapas – paruošto embriono perkėlimas į moters gimdos ertmę (embriono perkėlimas) ir tolesnė medikamentinė pagalba.

Nevaisingumo gydymas nuolat tobulėja

Žinoma, pagalbos nevaisingoms poroms būdai nuolat tobulinami, atsiranda vis daugiau galimybių padėti net tais atvejais, kai atrodo, kad padėti jau nebeįmanoma. Viena iš naujausių tendencijų pasaulyje – molekulinės genetikos pasiekimų taikymas poroms, kurios jau turi nesveikų vaikų ar ankstesnių nėštumų metu buvo nustatyta genetinių anomalijų. Tokioms poroms leidžiantys padėti metodai vadinami PGT-A (preimplantacinis genetinis embrionų tyrimas dėl aneuploidijos, siekiant vienu metu ištirti visas embriono chromosomas prieš perkeliant jį į gimdą) ir PGT-M (preimplantacinis genetinis embrionų tyrimas dėl monogeninių / 1 geno mutacijų sukeliamų ligų, arba genetinė patikra embriono lygiu). Preimplantacinis genetinis embrionų tyrimas leidžia pasirinkti ne tik morfologiškai geriausius ir gyvybingiausius, bet ir chromosomų aspektu sveikus embrionus, efektyviai padidinant implantacijos ir klinikinio nėštumo tikimybę jau po pirmojo dirbtinio apvaisinimo ciklo.

Ar pastoti po 40 metų taip pat lengva, kaip ir esant 25 metų?

Ar pastebėjote, kaip gerai šiais laikais atrodo ir jaučiasi moterys nuo 35 iki 45 metų? Nepriekaištinga ir jaunatviška išvaizda tarsi leidžia manyti, kad po 40 metų pastoti ir susilaukti kūdikio taip pat lengva, kaip ir būnant 25 metų. Tačiau joks grožio ritualas nepadės apgauti mūsų kūno ir jo biologinio laikrodžio. Faktai nesikeičia: su amžiumi pastoti tampa sunkiau. Todėl vyresnės nei 35 metų moterys jau po šešių mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti natūraliai turėtų kreiptis į ginekologą-reproduktologą. Tačiau tai visai nereiškia, kad sulaukusios 40 metų turėtumėte nustoti bandyti.

Kiaušialąsčių amžius atitinka mūsų pase įrašytą skaičių. Nepaisant to, kad reprodukcinis amžius ilgėja, vis dar reikia dėti nemažai pastangų norint susilaukti vaiko. Nėštumas po 40 metų nebėra kažkas neįprasta, tačiau vis tiek išlieka nemaža genetinių anomalijų rizika.

Be to, norint pasiekti gerų rezultatų iki 35 metų, reikia 5 kiaušialąsčių, o po 42 metų – jau 16. O kaip jas paimti, jei visos funkcijos pamažu silpsta?

Nebūsiu originali, jei pasakysiu, kad reikia gimdyti laiku... Palankiausias amžius gimdyti yra nuo 26 iki 35 metų. Tačiau jei ir sulaukusi 40 metų moteris vis tiek nori tapti sveiko vaiko mama, tokių galimybių yra, nors ir gerokai mažiau. Verta paminėti, kad visuomenė tiek Europoje, tiek visame pasaulyje šias laikais nėštumą planuoja vėliau. Tačiau mūsų norai ne visada sutampa su galimybėmis. Yra neįveikiamų natūralių problemų, kurios neleidžia kai kurioms poroms pastoti. Šias problemas reikėtų spręsti su specialistu, o ne patiems. Jei pastoti nepavyksta, negaiškite per daug laiko tyrinėdami alternatyvius pastojimo būdus. Norėčiau pabrėžti, kad dirbtinis apvaisinimas leidžia žmonėms, kurie yra visiškai pajėgūs ir turi galimybę pastoti, gauti profesionalią pagalbą ir tapti laimingais tėvais.